Už pilietybės išsaugojimą

Pilietybės išsaugojimo klausimas yra vienas svarbiausių, tai jautri ir svarbi tema kiekvienam pasaulio lietuviui. 2019 m. jau buvo referendumas, tačiau nors už pilietybės išsaugojimą balsavo 71,78 proc. visų balsavusiųjų, šių skaičių nepakako, kad referendumas būtų laikomas pavykusiu, nepasiekė 50 proc. visų Lietuvos rinkėjų, kad būtų galima pakeisti Lietuvos Respublikos konstituciją. Paskutiniu metu yra daug kalbama apie vyriausybės planuojamą 2024 m. referendumą dėl pilietybės išsaugojimo. Buvo be galo džiugu, jog 2019 m. vykęs referendumas sutelkė užsienio lietuvius vienam bendram pilietiškumo tikslui, bet tuo pačiu nepaprastai skaudu, kad likome ne iki galo išgirsti ir suprasti… Juk pasaulis juda, nuolat keičiasi, nestovi vietoje, emigracija vyko ir dar vyks, tai natūralus procesas. Priešingai manantiems, nepalikome tėvynės, neišvažiavome iš jos visam ir, kas jau kas, jos tikrai nepamiršome, ji yra mūsų širdyse. Sutikite, yra natūralus noras augti, pamatyti daugiau, išmokti daugiau, patirti daugiau.

Galimybė turėti dvigubą pilietybę ne visada buvo mano noras. Noras tapo vis stipresnis, pragyvenus svetimoje šalyje nemažai metų ir sukūrus šeimą. Aš visada maniau, jog gyvenant, dirbant ir daugelį metų mokant mokesčius užsienio valstybėje, turėtų būti suteikta galimybė naudotis pagrindinėmis piliečio teisėmis be suvaržymų, jaustis pilnaverte piliete, kaip tarkim, dalyvauti rinkimuose (išskyrus savivaldybės rinkimus), valstybiniuose konkursuose ir ne tik. Dabar to daryti negaliu. Mano atveju, naujos pilietybės įgijimas automatiškai reiškia Lietuvos pilietybės praradimą. Nors jau seniai galėjau gauti Italijos pilietybę, šios minties purčiausi, nes reiškė atsisakyti savosios. Man tai prilygo savo kilmės išsižadėjimui, savo kultūros ir viso to, kas AŠ BUVAU ir VIS DAR ESU kaip asmenybė, nepaisant mano integracijos svetimoje šalyje. Lietuvoje įteisinus pilietybės išsaugojimo įstatymą, ir įgijus kitos valstybės pilietybę, žmonės nebūtų priversti rinktis išsižadėti ar ne savo šaknų. Aš pasisakau už pilietybės išsaugojimą ir raginu tautiečius, gyvenančius užsienyje, nebūti abejingais. Būkite aktyvūs.

Pilietybės klausimas yra ypač aktualus mišrioms šeimoms, šiuo atveju ir mano, sukūrusioms gyvenimą svetimoje šalyje, bet neatmetančioms minties grįžimo gyventi į Lietuvą. Kiekviena šeima turi įvairių įsipareigojimų bei priežasčių, dėl kurių nėra taip lengva sugrįžti, bet ta diena tikrai gali išaušti. Dvigubos pilietybės tema yra labai svarbi ne tik man, gyvenančiai tarp Italijos ir Lietuvos, bet ir mano vaikams. Šiuo atveju mano vaikai pagal užsienio valstybės įstatymus gimimu įgijo dvigubą pilietybę ir taip pat yra Lietuvos piliečiai. Dvigubas kultūrinis vaikų švietimas turi daug pranašumų, nes pasineriama tiesiogiai į dviejų šalių kultūrą, ir tai yra puikus būdas skatinti ir ugdyti abiejų šalių pilietybės ryšį, kalbą, istoriją ir gyvenimo būdą, būti dviejų šalių pilnaverčiu, vienodas teises turinčiu piliečiu.

Tiek šalis, kurioje gyvenu, tiek mano tėvynė, man yra artimos, svarbios ir mylimos vienodai. Viliuosi, jog ir vėl parodysime savo vienybę ir tikiu, jog būsimas referendumas turi tikrai daug galimybių sėkmingai išspręsti pilietybės išsaugojimo klausimą, o tam turime ruoštis jau dabar. Tai Lietuvos ateities garantas ir neturėtume vieni kitus matyti skirtingų barikadų pusėse, bet pasistengti būti pozityviais ir matyti tai, kas mus jungia.

Gerda Daniulevičiūtė

Esu lietuvė, gimiau ir užaugau Panevėžyje, Vilniaus universitete baigiau vokiečių filologijos bakalauro studijas. Jau 11 metų gyvenu tarp dviejų nuostabių šalių: Italijos ir Lietuvos

View all posts by Gerda Daniulevičiūtė →

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *